Visuomenėje priimta galvoti, kad kovų menai yra žiaurumą skatinantis užsiėmimas, tačiau kova – būdas apsiginti, o tai neapsieina be skausmo. Dauguma kovos būdų moko kautis tokiu pat būdu kaip ir priešininkas, tačiau netikėtai užkluptam iš to mažai naudos. Geras fizinis pasirengimas dar nėra pasirengimas iššūkiams, nenumatytoms situacijoms. Mokiniai mokomi treniruoti kūną ir ugdyti dvasią. Čia nereikalingi ypatingi fiziniai duomenys ir pasiekimai. Čia svarbiausia noras, valia ir suvokimas viso to, ką darai.
Kovinis sportas – nebūtinai pergalės siekimas ir tikrai ne muštynių elementai. Tai – kova su smurtu, ugdanti gebėjimą ir poreikį ginti bei apsiginti, jei reikia; atskleisti neribotas žmogaus dvasines ir fizines galimybes, kurias kovų menas gali padėti išugdyti. Savigyna lavina ne tik kūną. Tai savęs pažinimas, kova su pačiu savimi, savo silpnybėmis ir baimėmis. Tai pojūčiais paremti refleksai, skatinantys asmeninį tobulėjimą. Didžiausia ir reikšmingiausia jėga savigynoje – protinės ir psichologinės galios, leidžiančios perimti priešininko galią ir nukreipti ją prieš jį.
Mokydamiesi kovos menų (kovos technikų) istorijos, mokiniai mokosi žiniomis paremtos fiziologijos, anatomijos, psichosomatikos, kūno dinamikos, biomechanikos principų, gyvybinių sistemų, minties galios; kovos menų istorijos, kovų būdų, valdyti gyvybinę energiją. Pratybose, naudodami savigynos technikas, mokiniai mokosi suprasti, pajusti žmogų, su kuriuo stovi akis į akį; mokosi pajusti pavojų ir aplenkti jį; suvokti, kad bendraujant svarbiausia nuoširdumas, tolerancija, kantrybė, pagarba ir pasitikėjimas vieni kitais. Todėl kasdienėse gyvenimo situacijose bendraujant su aplinkiniais, draugais, artimaisiais, moksluose ir laisvalaikio metu nereikės galvoti, kaip pasielgti. Supratimas ateis per išlavintus pojūčius, išmintį bei žinias, įgytas treniruočių metu.
„Iš mokytojo širdies ėjusių žinių, supratimo ir išminties rezultatas – tikras kovos menas, savyje saugantis amžinąjį gyvenimo principą – ugdyti Žmogų“ (H. Nishiyama Budo).