Mums rūpi. Iniciatyva, kuri įkvepia

Vasario 15 dieną, Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus bendruomenė dalyvavo akcijoje ,, Mums rūpi”. Iniciatyva, kuri įkvepia. Licėjaus kadetai, jų tėvai, mokytojai ir adiministracija klausėsi istorijos pamokos Vilkijos seniūnijos patalpose, kur prieš septyniasdešimt metų buvo kalinami ir kankinami partizanai. Aplankėme vietą ir uždegėme žvakutes prie paminklo, kur buvo užkasti nukankinti partizanai. Organizacijos ,, LDK palikuonys“ įkūrėjai Kęstutis Markevičius ir Gediminas Armonavičius kadetams pasakojo paraleles su įvykiais Ukrainoje.

Po pamokos, pasiruošę žygiui, patraukėme Karalgirio miško link.

Vos tik išėję iš miestelio, papuolėme ant  kelio, kur purvas maišėsi su vandeniu ir dar nespėjusiu ištirpti sniegu. Taip ėjome  aštuonis kilometrus, po to ilgesnis sustojimas miške.

Vanduo, užkandžiai ir šiek tiek poilsio kojoms – tai ko reikia kiekvienam žygeiviui.

Toliau kelias miško keliuku, kur purvą pakeitė ledas. Kai kurių kojos permirko, kai  kurie ir kojines spėjo pasikeisti. Ėjome toliau. Tempas lėtėjo, nes ledas reikalavo papildomų jėgų  kiekvieno iš mūsų.

Tikslą pasiekėme, mūsų mažiausieji, būsimi kadetai su savo tėveliais jau šildėsi prie laužų, mes pasiskirstę į būrius įsikūrinėjome prie laužaviečių taip pat. Kiekvienas būryje gavo savas užduotis: vieni ieškoti malkų, kiti prižiūrėti laužus, treti saugoti teritoriją, ketvirti ilsėtis atkurtoje partizanų žeminėje.

Naktį pasigirdus  šūviams, visi stojo į gynybos pozicijas, buvo sustiprinti saugos postai…laukimas… Vėl tyla, vėl bandomos įpūsti laužo žarijos, vėl dega laužai. Grįžo būrių vadai, pranešė apie situaciją . Laikina tyla….

Prašvito, atvyko pastiprinimas… su skania šiupinine sriuba. Maistas sušildė kojas, rankas ir visą kūną. Rytinė rikiuotė, autobusas, kuris netrukus vaikus nuveš į namus. Jie  palįs po dušu ir atsiguls į šiltą lovą ir kuriam laikui pamirš tai, ką teko patirti per vieną naktį…

Mes, Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus bendruomenė pabandėme atkurti tai, kuo gyveno Lietuvos didvyriai aštuonerius metus. Mes pajutome kojų skausmą, drėgmę, šaltį, prisilietėme prie nežinios, įtampos išgirdus šūvius. Bet mes žinojome, kad atvažiuos autobusas ir mus nuveš į namus, kur šilta, ramu ir gera. Mūsų tėvai ir seneliai bijojo kiekvieno garso, nes žinojo, kad  atvažiuos, juos pagaus, kankins… ir užkas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *