Tu gimei ten, kur aš niekada nebuvau ir nebūsiu – tolimoje, svetimoje šalyje. Mama man mažam pasakojo, kaip jos senelius išvežė naktį – kai visi namuose miegojo. Neleido pasiimti nieko – net ir rūbelių kūdikiui, kuris turėjo gimti po kelių mėnesių… Ir kodėl? Mamos senelis, Tavo tėtis, buvo mokytojas. Ne istorijos, ne lietuvių kalbos – matematikos! Kam užkliuvo skaičius, lygtis, geometrines figūras vaikams aiškinęs žmogus???
Esu girdėjęs suaugusius kalbant: pavydėjo kažkas kaime mokytojo medinės gryčios, norėjo joje gyventi…Rašau ir negaliu net įsivaizduoti, kokiais laikais Tu gimei ir augai! Daugelis vaikų neišgyvendavo – nebuvo vaistų, trūko maisto, miegoti reikėjo ant šiaudais užklotų lentų! Kai apie tai pagalvoju, apima pyktis: kaip taip žmonės su kitais, jiems nieko blogo nepadariusiais paprastais žmonėmis, galėjo elgtis kaip su žvėrimis, gyvuliais??? Ar jų širdyse akmenų sienos buvo suręstos???
Seneli, Tavęs jau nėra… Palikai šį pasaulį, kai mama manęs laukėsi. Ji pasakojo, kad man gimus apsiverkė – buvau toks panašus į Tave… Dar girdėjau, kad Tu labai manęs laukei. Nuo pirmos dienos, kai tik sužinojai, kad gimsiu, svajojai, kaip vešiesi mane į savo sodą, mokysi prižiūrėti įvairius augalus, laistyti šiltnamį, balinti obelis, genėti medžių šakas… Tu pats viso to išmokai tik tada, kai su tėvais grįžai į gimtąją Lietuvą. Ten, Kazachstano stepėje, nebuvo nei obelų, nei savo daržiuko – nieko… Tau pačiam jau vaikystėje teko dirbti, padėti suaugusiems vyrams statybose. Norėjai mokytis, bet nebuvo tam nei jėgų, nei laiko – grįžęs namo krisdavai miegoti. Ir taip diena iš dienos…
Kad Tu žinotum, kaip ilgiuosi to, ko niekada nepatyriau – mūsų pokalbių, Tavo istorijų apie vaikystę, kuri taip skiriasi nuo manosios, Tavo sekamų pasakų… Ir saldainių, kuriuos būtum leidęs man pirkti mamai nežinant. Kodėl taip galvoju? Vyresnis brolis pasakojo – jis Tave gerai prisimena…
Rašau Tau ir įsivaizduoju, kad dar esi šiame pasaulyje – tik toje tolimoje Tavo vaikystės šalyje. Ten, kur smėlis gali būti ne žaidimų draugas, o akis užklijuojantis priešas. Ten, kur žiemą šalčiau, nei per didžiausius lietuviškus speigus, o vasarą oda svyla iki skausmo ir neturi kur pasislėpti. Ten, kur vanduo buvo brangus ir saugomas. Ten, kur į mokyklą eidavai basas, skaudančiomis kojomis, tačiau ir tai ne kasdien galėjai daryti – teko dirbti, padėti tėčiui. Gerai, kad jis namuose Tave mokė – taip galėdavai neatsilikti nuo tų vaikų, kurie turėjo tik vieną pareigą – mokytis…
Žinai, Seneli, mama man yra sakiusi, kad esu į Tave panašus ne vien išvaizda. Ir savo užsispyrimu, tikslo siekimu. Bet tai juk gerai? Gal Tavo tvirtumas patiko vietiniams vaikams? Įdomu, kaip Tau sekėsi su jais draugauti? Ypač su tais, kurių tėvai kalbėjo ne kazachiškai, o rusiškai. Juk vaikai geresni už suaugusius – jiems dažnai svetimos suaugusių pasaulio problemos, susipriešinimai. Galvoju, kad vaikai geresni – jie neskirsto vieni kitų į savus ir svetimus. Nebent tėvai moko, su kuo galima draugauti, o su kuo ne…
Kaip norėčiau daugiau sužinoti apie Tavo gyvenimą ten, toje tolimoje, svetimoje šalyje, kuri likimo ar piktų, pavydžių žmonių dėka tapo Tavo gimtine… Ir kaip gerai, kad Tau pavyko grįžti į tėvų, protėvių šalį, kur visi žmonės gali laisvai kalbėti ir susikalbėti lietuviškai! Tu tuo metu buvai net jaunesnis nei aš dabar! Ar kada nors norėjai grįžti ten, kur prabėgo Tavo vaikystė, kur susiradai pirmus draugus, kur buvo Tavo pirmieji namai?
Kartais galvoju, kad sunki, vargana vaikystė Kazachstane prisidėjo prie Tavo sveikatos problemų ir ankstyvos mirties. Deja, dabar tik mintimis galiu su Tavimi kalbėtis, tik sutemus į tamsų, žvaigždėmis nusėtą dangų žiūrėdamas galiu Tau siųsti savo linkėjimus ir niekada neišsipildysiančią svajonę susitikti šiame gyvenime… Kad ir kur dabar esi – tegul Tau viskas būna gerai…
Su meile,
Tavo anūkas Andrius Fokas