Liepos 13 dieną minimas 1260 metais įvykęs garsusis Durbės mūšis, kuriame žemaičiai, kartu su kitais baltais, nugalėjo gausesnę Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kariuomenę bei riterius iš vakarų Europos. Žemaičiai pasiekė pergalę, nors jėgų pusiausvyra nebuvo jų pusėje. Tai vienas iš trijų didžiausių, pergale pasibaigusių, viduramžių Lietuvos mūšių.
XIII a. viduryje Žemaitija buvo labai sunkioje padėtyje. Siekdamas krikšto ir karūnos, Lietuvos valdovas Mindaugas dovanojo Žemaitijos žemes Livonijos ordinui, tačiau šio susitarimo žemaičiai nepripažino. Kelis metus jie vieni kariavo su ordinų kariuomenėmis ir jų riteriais. Livonijos ordinas sulaukė materialinio ir karinio palaikymo iš krikščioniškos Europos, o karalius Mindaugas žemaičių pasipriešinimo nerėmė.
Mūšis įvyko kuršių žemėse, prie Durbės ežero, esančio dabartinės Latvijos teritorijoje. Kariniai ordinai siekė įsitvirtinti užgrobtose ir jiems priskirtose žemėse bei sujungti savo teritorijas, kurias išskyrė Žemaitija. Livonijos ordino pusėje buvo apie 8000 karių: dalyvavo Kryžiuočių ordinas, švedų ir danų kariai, įvairūs krikščionių riteriai, estai, kartu buvo ir jėga verčiami dalyvauti prūsai bei kuršiai. Savo gausa jie pranoko žemaičių sutelktą 4000 kariuomenę. Vos prasidėjus mūšiui, iš Livonijos ordino gretų gretai pasitraukė kuršiai, kurie perėjo į žemaičių pusę. Likusi Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kariuomenė su rėmėjais greitai suiro, buvo apsupta ir sutriuškinta. Iš 190 ordinų riterių buvo nukauti net 150. Žemaičių drąsa, parodyta Durbės mūšyje, įkvėpė Lietuvos žmones priešintis užpuolikams.
Šiuolaikinė Lietuva daug saugesnėje padėtyje, nei buvo praeityje. Šalies teritorija yra vientisa ir nedaloma. Lietuva priklauso pačiai galingiausiai pasaulio karinei sąjungai – NATO. Negana to, Lietuvoje ugdoma pilietinė visuomenė, kuri yra pasiruošusi savo valstybę saugoti ir tausoti. Prie to prisideda ir Kauno Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų Licėjus, ruošiantis aktyvią, atsakingą, pilietiškai nusiteikusių žmonių kartą.
Nuotraukų šaltinis: partizanai.org