Šiandien minime 132-ąsias generolo Povilo Plechavičiaus gimimo metines. Ne be reikalo mūsų Licėjus, ugdantis jaunuosius kadetus, pavadintas generolo Povilo Plechavičiaus vardu, nes jis mums – ryžto, ištvermės ir karingumo simbolis, už Lietuvos laisvę aršiai kovojęs nepriklausomybės kovose.
Povilas Plechavičius gimė 1890 metų vasario 1 dieną Bukončių kaime, Židikų valsčiuje (dabartinis Mažeikių rajonas ), ūkininkų šeimoje. Ši šeima, pagal žmonos giminę, priklausė bajorų luomui. Būsimasis generolas buvo antras šios gausios šeimos vaikas. Be jo čia dar augo penki broliai ir šešios seserys. Povilui gimus, tėvai surengė dideles krikštynas. Ta proga Liepojoje nupirko naujus Liudviko XVI stiliaus baldus, kuriuos į Liepoją parvežti važiavo kelios rogės. Į krikštynas buvo pakviesti net muzikantai, svečių atvažiavo iš Liepojos, Mintaujos, Rygos.
Krikštijo jį Pikeliuose. Krikšto motina buvo p. Jazdauskienė, kaimynė. Grįžusi iš bažnyčios ir atiduodama kūdikį motinai, p. Jazdauskienė pasakė: “Povilas bus generolas”. Kokie pranašingi buvo žodžiai!
Tėvai buvo pasiryžę visus vaikus išmokslinti ir gerai išauklėti. Auklėjimas prasidėjo namuose. Kad vaikai geriau suprastų, kas yra žemė maitintoja, visi turėjo dirbti ūkio darbus.
Tėvai sakydavo, kad reikia išmokti visko, nes nežinai, kas bus gyvenime. Gal patiems teks sunkiai dirbti.
Šis paprotys — visiems drauge dirbti — sujungė visus į vieną stiprią gražią šeimą, labiau pririšo prie gimtinės, prie savo senos giminės, prie lietuviškos žemės. Arti mokyklos nebuvo. Teko vaikus vežti mokytis į Žemalę, kuri yra už 6 kilometrų. Vėliau būsimasis generolas mokėsi Mintaujoje. Iš pat mažens didžiuodavosi savo žemaitiška kilme, kas, žinoma, labai nepatikdavo jo mokytojams rusams. Siekdamas aukštesnio išsilavinimo, Povilas 1911 metais baigė Maskvos komercijos institutą, o 1914-ųjų gegužės 13 dieną – Orenburgo kavalerijos karo mokyklą.
1914 metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuriame teko dalyvauti ir P. Plechavičiui. Karo metu jam teko tarnauti carinės Rusijos armijos 5-jame kavalerijos dalinyje, kuriame kovojo su vokiečiais, austrais, vengrais ir turkais. Tarnybą baigė turėdamas poručiko laipsnį ir 29 žaizdas!
1918 m. rugpiūčio mėn. Povilas Plechavičius su savo broliu Aleksandru, irgi karininku, slaptai grįžo į Lietuvą. Tai buvo didžių audrų metai. Lietuva iš nieko kūrė savo nepriklausomybę. Tas vienas žodis “Lietuva” uždegdavo jaunuosius ir vyresniuosius. Visi norėjo ją matyti laisvą.
Povilas ir Aleksandras, abu karininkai, Bukončių ramuma ir ateinančia vasara džiaugėsi neilgai. Jie stojo į darbą — padėti Lietuvai sukurti savo valstybę. Iš nieko ji kėlėsi, tik didelių patriotų keliama, statoma. Troškimas laisvės ir nepriklausomybės darė stebuklus ir prikėlė Lietuvą.
Tais audringais 1918 metais Žemaitijoje plėšikai degino ūkius, žudė žmones. Jei plėšikų mušami, tardomi neatiduodavo savo turtų, tai plėšikai pakulomis ar linais apvyniodavo kojas ir degindavo. Grasindavo nušauti. Ir nušaudavo ar padegdavo. Žmonės buvo taip įbauginti, kad nežinojo, kas gali atsitikti naktį. Jie ėmė nerimauti, važiuodavo pas karininkus Plechavičius į Bukončius ir prašė organizuoti apsaugą.
Povilas Plechavičius su broliu savo apylinkėj pradėjo slaptai organizuoti partizanų būrius, kad apsigintų ne tik nuo plėšikų, bet ir atplūstančių bolševikų, o vėliau nuo bermontininkų. Povilas Plechavičius greitai sutelkė savo 100 vyrų kuopą, išleido įsakymą, kad karo padėties metu ,,plėšikai arba vagys plėšiant arba vagiant bus sušaudomi ant vietos be teismo“, draudžiama agitacija ,,prieš teisėtą Lietuvos valdžią. Sugauti agitatoriai bus teisiami karo teismu ir baudžiami ligi mirties bausmės“.
Toji mažutė Žemaitijos savanorių kariuomenė, partizanams padedant, drąsaus ir sumanaus vado P. Plechavičiaus vadovaujama, išvalė gimtinę nuo vagių ir plėšikų. Visas kraštas lengviau atsikvėpė.
Tačiau reikėjo kovoti ir su į Žemaitiją įsiveržusiais bolševikais. Sedoje jau buvo apie 400 bolševikų karių. 1919 sausio 31 d. ankstų rytą P. Plechavičius su savo daliniu puolė Sedą. Jie turėjo keturis kulkosvaidžius ir vieną minosvaidį. Be didesnio pasipriešinimo bolševikai traukėsi. 8 val. ryto lietuvių kariai įžygiavo į miestą. Tai visus nustebino ir pradžiugino, nes visiems dingo teroro baimė. Turgaus aikštėje buvo iškelta lietuviška vėliava, visur išstatyta sargyba, kad priešas nedrįstų grįžti į Sedą. Bolševikai ieškojo būdų, kaip atkeršyti P. Plechavičiui, todėl surengė du išpuolius, kurie pasibaigė nesėkmingai. Tada bolševikai pajuto, kad Plechavičiaus armija yra jėga.
Kur tik imdavo veržtis bolševikai, tuoj pasirodydavo komendantas Plechavičius su savo kariais. To meto liudininkė L. Adomkavičienė pasakojo, kad ,,jis kaip aitvaras lėkdavo per visą Žemaitiją ir buvo ten, kur buvo reikalingas“. Lietuvos priešams plk. Plechavičius, tas „Žemaitijos Valdovas“, kaip žmonės jį vadindavo, buvo baimės šauksmu. Už jo galvą skyrė dideles pinigines dovanas. Bet tarp žemaičių išdavikų nebuvo. Žemaičių kraštas visuomet buvo dėkingas savo išvaduotojui plk. Plechavičiui.
Praėjus keleriems metams po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, atsirado partinių vadovų, kurie gen. P. Plechavičiui Kauno apygardos teisme iškėlė baudžiamą bylą, kad jis 1919-20 m., Žemaitijoje, per daug žiauriai elgėsi su asmenimis, kovojusiais prieš Lietuvos laisvę ir gerovę. Atlikus visus teisminius formalumus, buvo paklaustas ir kaltinamasis, ką jis turi pasakyti savo pasiteisinimui. Gen. P. Plechavičius atsistojo ir pareiškė: ,,Gerbiamas Teismas, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs, ar kito panašaus asmens, Tamstos šiandieną čia nesėdėtumėte”. Kaltinamasis gen. P. Plechavičius buvo išteisintas.
Išvijus iš Žemaitijos raudonarmiečius ir bermontininkus, 1920 m. sausio 17 d. P. Plechavičius buvo perkeltas į Lietuvos kariuomenės 5-jį pėstininkų pulką 7-osios kuopos vadu. 1920 m. vasario 13 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. P. Plechavičiui su savo vadovaujamais kariais 1920 metais nepriklausomybės kovose dar teko kovoti su lenkais ties Seinais, Augustavu, Varėna ir kitur.
1922 m. rugsėjo 1 d. P. Plechavičiui buvo suteiktas majoro laipsnis.
Plechavičiui, kaip ir kitiems karininkams, teko nuolatos gilinti savo profesines žinias.1924 m. rugpjūčio 15 d. P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune.1924 m. spalio 15 d. buvo komandiruojamas į Karo akademiją Čekoslovakijoje. 1926 m. rugsėjo 1 d. jis baigė Generalinio štabo akademiją „Škala valečna“ Prahoje. Ją baigęs, P. Plechavičius buvo paskirtas Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų lektoriumi. Tobulindamasis ir dirbdamas kariuomenėje praktiko darbą, mokėdamas lenkų, čekų, rusų, vokiečių bei latvių kalbas, nuolat P. Plechavičius domėjosi užsienio šalių kariniais pasiekimais ir tai norėjo pritaikyti Lietuvos kariuomenėje. Tam tikslui jis parengė ir 1928 metais išleido praktikams skirtą vadovėlį „ Jojų tarnyba, divizijos eskadronas ir mišri žvalgomoji rinktinė’’.
1928 metais P. Plechavičiui buvo paskirtas DLK Gedimino 2-jo laipsnio ordinas. Tačiau generolas atsisakė šio ordino, nes anot jo, jį tai „žemina pagal pareigas kitų karių tarpe“. Daugelis karininkų fotografuojant stengdavosi atsisėsti kuo arčiau Respublikos Prezidento, P. Plechavičius nepaisė savo pirmenybės ir atsisėsdavo ar atsistodavo į bet kurį jų tarpą, o kartais ir antroje eilėje.
Povilas Plechavičius buvo aukšto ūgio, visada tiesus, tvirtas vyras, niekad nebūdavo nusiminęs. Ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams, bet ir karininkams bei kitiems kariams jis švietė lietuviško patriotizmo, pasiryžimo ir narsumo pavyzdžiu. Tai vadas tikra šio žodžio prasme.
Savo būdu jis buvo panašus į kilnųjį žemaičių kunigaikštį Kęstutį: atviras, bet kokia kaina garbingai išlaikąs duotą žodį. Jis neskirstė pavaldinių į draugus ir priešus. Visiems imponavo ir savo ypatinga drąsa: tais suirutės laikais jis beveik kiekvieną dieną rizikavo savo gyvybe, bet niekada nesuabejojo, ar imtis vieno ar kito pavojingo žygio, jei tik tai buvo naudinga Lietuvai.
Generolas leitenantas P. Plechavičius į atsargą buvo išleistas būdamas 39 metų – pačiame jėgų žydėjime. Skuode iš nusigyvenusio vokiečio Hugo Ehlerto nusipirko vieno aukšto vandens malūną, kuris buvo pasenęs, susidėvėjęs. Jį perstatė į dviejų aukštų – pavertė modernia įmone. Čia malė grūdus, pjovė lentas, bet ir Skuodo miestui tiekė elektrą. Valdiškos įstaigos ją gaudavusios veltui. Ir gatvių apšvietimas nieko nekainavęs. . P. Plechavičius 1938–1939 m. už savo lėšas Skuodui pastatydino 200 vietų kino teatrą. Jame sumontavo pačią naujausią filmų demonstravimo aparatūrą. Tuo metu tokios pat markės, bet senesni du aparatai buvo tik laikinojoje sostinėje. Pirmame malūno aukšte šalia laiptinės ir raštinės buvo generolo miegamasis. Jame stovėjo rašomasis stalas su gintariniais rašymo įrankiais – geležinio vilko skulptūra ir trispalve. Malūne lankęsi svečiai ilgai prisimindavo gyvenamosiose patalpose matę knygų lietuvių ir vokiečių kalbomis, taip pat svečių kambaryje stovėjusį rojalį, kuriuo skambinusi fortepijono virtuozė generolo žmona Irena Griunvaldaitė, vėliau – jų sūnus Norbertas.
Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje, 1940 m. birželio 15 d. P. Plechavičius su artimaisiais pasitraukė į Vokietiją, o prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, 1941 metų vasarą grįžo į Tėvynę. 1944 m. vadovavo Vietinei rinktinei ir sugebėjo pasipriešinti dideliam vokiečių spaudimui ir tik jo dėka Vietinė rinktinė nepateko į frontą. Panaikinus ją, P. Plechavičius buvo gestapo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to į Dancigą (Gdanską), dar po to į Klaipėdą, kol galop buvo paleistas.
Karo pabaigoje ir pokario metais su šeima P. Plechavičius gyveno Vokietijoje. Nuo 1949 metų, kaip ir daugelis lietuvių pasitraukusių nuo raudonojo maro, taip ir Plechavičių šeima persikėlė į JAV, kur gyveno P. Plechavičiaus motina. Gyvendamas Čikagoje, jis nuolatos domėjosi Lietuva, jos kultūriniu gyvenimu, o ypač lietuvių veteranų sąjungos „Ramovė“ veikla. P. Plechavičius 1950-1959 metais ėjo šios organizacijos valdybos pirmininko pareigas, o nuo 1962 metų buvo jos garbės nariu. Gen. P.Plechavičius mirė 1973 m. gruodžio 19 d., palaidotas šeimos kape Šv.Kazimiero kapinėse Čikagoje. Prie kapo duobės jo bendražygis gen. Stasys Dirmantas kalbėjo: „Kaip tikras karys, veiksmo, o ne žodžių žmogus, velionis nebuvo kalbus ir tomų neprirašė. Jo nuveikti darbai ir nepalūžtantis ryžtas yra sektini pavyzdžiai, kaip reikia aukotis už tautos idealus.“
Prieš dvejus metus minint 130-ąsias generolo Povilo Plechavičiaus gimimo metines Karalgirio girioje buvo pasodinta net 6600 ąžuoliukų giria. Mūsų kadetų licėjaus auklėtiniai įsipareigojo šia ąžuolų giraite rūpintis tol, kol medžiai sutvirtės, ir perduoti šią tradiciją naujoms kadetų licėjaus auklėtinių kartoms.
O šiandienos gimtadienio šventę baigsime linksmais šokių pasirodymais. Ir palinkėjimu diplomato Broniaus K. Balučio žodžiais, išlietais ant Laisvės varpo: „O SKAMBINK PER AMŽIUS VAIKAMS LIETUVOS, KAD LAISVĖS NEVERTAS, KAS NEGINA JOS.“
Ryžto ir ištvermės kasdienėse kovose.
Kas yra Tėvynė?
Argi padangė, visų apdainuota,
kalvos ir slėniai,
miško gaudimas
ir jūros ošimas?
Man rodos —
Tėvynę man tiesia žmogus,
jo kraujas pralietas,
sentėvių kapas,
rankos sudiržusios, kietos.
Man rodos, Tėvynė —
daina
ir meilė, draugystė,
žodis geras, jaukus.
Man rodos,
Tėvynė – Žmogus.
Ona Miciūtė
Projektą įgyvendino: Danutė Vilkienė, Aida Jazavitienė, Vilma Užgalienė, Laura Šimaitytė Valaitienė, Stefa Laureckienė, Živilė Simutytė Ivanova, Vidas Buivydas, Jurgita Jonaitienė. Kadetai: Neidas Kažys, Vytis Mantrimavičius, Lukrecija Kuzmickaitė, Rugilė Kšivickaitė, Lukrecija Junelytė.