Rugsėjo 23 dieną, pasauliui minint Holokausto dieną, Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjuje viešėjo litvakė Bella Širin. Susitikimo su Kadetų licėjaus bendruomene metu Bella Širin pasakojo apie savo tėvų išgyvenimus koncentracijos stovykloje, grįžimą į Kauną, gyvenimą Izraelyje bei atsakė į kadetų klausimus.
„Man labai malonu sutikti čia nuostabų Lietuvos jaunimą, man jūs esate mūsų ateitis, Lietuvos gerovės valstybės kūrėjai“, – susitikimą su kadetais pradėjo Bella Širin. Man ypač smagu matyti jūs, dėvinčius uniformas, kadangi su kariuomene turiu labai daug bendra. Mano sūnus tarnavo, mano anūkė tarnavo, mažoji anūkė ir dabar tarnauja. Vienos mano anūkės vyras yra Izraelio kariuomenės majoras.
Aš esu antroji holokausto karta. Gimiau po karo Kaune. Holokaustas mūsų namuose buvo dar 30 metų. Dieną mama visada verkdavo, naktimis sklisdavo baisūs riksmai: gelbėkite, vokiečiai, ir aš, maža mergaitė, bėgdavau naktį pas mamą į lovą ir apkabinusi sakydavo, kad aš esu čia, esu šalia. Aš žinojau, kad man reikia saugoti mamą, žinojau, nes man tai sakė mano mokyklos mokytojai. Tėvelis apie koncentracijos stovyklą visada pasakodavo kažkokias juokingas istorijas, jis nenorėjo manęs dvasiškai luošinti.
Noriu prisiminti ir mūsų gelbėtojus. Mano pusseserę iš Šiaulių geto išgelbėjo lietuvių šeima. Tėveliai pasakojo ir apie Šiaulių geto sargybinius, baltaraiščius, kurie išleisdavo žydus į kaimus rinkti maisto, nes gete siautė badas. Ir nebuvo kaime trobos, kuri nepadėdavo pagalbos prašančiam. Nors tuo metu padėti žydui buvo pats didžiausias nusikaltimas. Istorija yra labai skaudi ir žiauri, bet buvo ir labai daug gero.
Ir mano tėvelį išgelbėjo jo buvęs kuopos vadas. 1937 metasi mano tėvelis tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tėvelis iš Kauno bėgo susitikti su mano mama (tada jie tada nebuvo vedę), jis sutiko savo kuopos vadą ( jis tada buvo baltaraištis). Vadas apkabino mano tėvelį ir paklausė: “Kur tu lendi, ar tau galvoje negerai?” Mano tėvas tada buvo su dviem seserimis ir su sesers vyru. Buvęs kuopos vadas davė automobilį ir taip jie išsigelbėjo.
Aš kartais klausiu savęs, jei kas nors atsitiktų blogo ir man reikėtų rizikuoti ne tik savo gyvybe, bet ir savo vaikų, aš net ir šiandien atsakymo neturiu.
Mano tėvelis buvo optimistas. Jis gimė Žemaitijoje. Gyvenant Izraelyje, jam labai pašlijo sveikata. Gydytojai sakė, kad gyventi liko dveji metai. Bet jis mirė būdamas 90 metų. Mano tėvelis buvo didelis Lietuvos patriotas. Jis visada sakydavo, kad aš pažįstu lietuvius, jie nesileis amžiams likti okupuoti, jie taps laisvi. Koks buvo džiaugsmas, kai sužinojome, kad Lietuva laisva. Sukvietė visus prie stalo ir paleido groti išsaugotą P. Šabaniausko plokštelę. Vėliau tėvelis man yra pasakęs, gal ir klaidą padariau, kad tave išsivežiau iš Lietuvos, bet tuo metu mačiau ir supratau, kad sovietų okupacija buvo antra koncentracijos stovykla. Po tėčio mirties atvažiavau į Kauną. Daug mąsčiau ir daug supratau. Atleidau sau, ir pasakiau, kad istorijos negalima pamiršti, praeities klaidų neįmanoma ištaisyti, ir mes dabar galime gyventi kitaip. Gyvenimas praeitimi trukdo ateičiai.
Kadetai litvakei Bella Širin uždavė daug klausimų ir išgirdo įdomius atsakymus.
Kaip pavyko išsaugoti lietuvybę?
Atkeliavau ir sakau: labas, esu čia. Prasidėjo pilietybės patvirtinimo procesas. Visi dokumentai sudegė. Nuo 2014 metų iki 2016 metų kas tris- keturis mėnesius vykdavau ir ieškodavau. Pavyko rasti dokumentus, kurie įrodė, kad mano tėvas tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tada per tris mėnesius man buvo suteikta Lietuvos pilietybė.
Ar buvo sunku mokytis Izraelyje?
Buvo sunku. Iš Lietuvos išvykau būdama 17 metų. Aš ilgėjausi draugų ir man buvo sunku priprasti gyventi naujoje šalyje. Ilgėjaus Kauno. Mano meilė ir prisirišimas miestui buvo stipresnis už mane. Hebrajų kalbą išmokau greitai, vėliau įstojau į muzikos akademiją.
Izraelis kariavo, nebijojote?
Karų buvo daug. Aš Jums papasakosiu, kas atsitiko, kai išgirdau pirmąją sireną savo gyvenime. Tai buvo 1967 metais, kai prasidėjo šešių dienų Izraelio ir Egipto karas. Staiga išgirdau sireną. Supraskite, atvykus iš taikios Lietuvos koks jausmas… Man pakirto kojas, negalėjau žengti nei žingsnio. Atsigavau, nes jaučiausi atsakinga už savo tėvelius. Juos ir savo tetą pasiėmiau kartu ir visą savaitę praleidome slėptuvėje. Po to pripratau ir net nebėgdavau slėptis.
Kai pradėjau dirbti (iš Tarybų Sąjungos atvykusių pagyvenusių žmonių konsultavimas), išgirdau eilinę sireną, nepuoliau slėptis, tik galvojau apie savo senutę. Pasileidau bėgti pas ją, ir tada mane gatvėje sustabdė kareiviai. Klausė, kodėl bėgu, juk negalima rodytis. Atsakiau, kad man rūpi mano globojama senutė. Jie mane karine mašina nuvežė iki namo, kur gyveno mano senutė.
Kodėl Izraelio kariuomenė yra viena geriausių pasaulyje?
Izraelio žmonės yra patriotai. Štai vienas pavyzdys. Mano sūnus gimė su širdies yda. Septynerių metų jam buvo atlikta atvira širdies operacija. Gydytojai atleido jį nuo karinės tarnybos. Atėjus laikui tarnauti, jis atsisėdo prieš komisiją ir pasakė, kad jei jo nepaims, jis niekur iš čia nesitrauks. Jis išsikovojo savo teisę tarnauti. Sūnus nekariavo, bet tarnavo karinėse oro pajėgose, dirbo lėktuvų mechaniku. Mano mažoji anūkė buvo mamyčiukė, bailiukė. Aš negalėjau įsivaizduoti, kad ji taip pat tarnaus. Pasirodė, kad ji nori tarnauti žvalgyboje, pasienyje. Bandėme atkalbėti, deja, nepavyko. Ji tarnauja pasienyje su Egiptu.
Ką mama pasakojo apie koncentracijos stovyklą?
Iš Šiaulių geto mano tėvus išvežė į koncentracijos stovyklą Dachau ir Štuthofą, kur juos lydėjo katorgos darbai, šaltis, ligos. Kadangi jie buvo kartu, jie išgyveno, nes juos palaikė vienybė ir mintis visada padėti vienas kitam, užjausti ir neteisti, šito jie išmokė mane.
Mama prieš karą, gyvendama Klaipėdoje, gerai išmoko vokiečių kalbą, taip pat ji buvo gera siuvėja. Stovykloje Wehrmacht kariai atnešdavo jai taisyti savo uniformas, slapta mamai už atliktą darbą atsidėkodavo duona. Šie įgūdžiai šeimai padėjo išgyventi. Koncentracijos stovykloje įvyko dar vienas stebuklas. Tėvai buvo išrengti ir stovėjo prie dujų kameros. Jiems tereikėjo žengti žingsnį, bet prasidėjo oro ataka, amerikiečių lėktuvai pradėjo bombarduoti koncentracijos stovyklą. Visą likusį gyvenimą Mama gyveno prisiminimais, ji visada verkdavo.
Kaip atrodė Kaunas po karo?
Aišku, jis neatrodė kaip dabar. Tai buvo mano gimtasis miestas, jis buvo pats gražiausias. Gimiau Vasario 16 gatvės name, kažkokiame pusrūsyje. Bet paskui perėjome gyventi ten, kur dabar yra centrinis knygynas. Tas namas dabar nugriautas. Džiaugiuosi, kad Kaunas dabar pasikeitė ir keičiasi. Galiu didžiuotis, kelti nuotraukas ir pasakoti pasauliui, koks mano miestas gražus.
Ar sunki hebrajų kalba ir per kiek laiko išmokote?
Aš hebrajų kalbos nemokėjau visiškai, nors mano tėtis mokėjo hebrajiškai. Jis jos mokėsi mokykloje. Kai tik atvažiavome, pradėjau lankyti vadinamus ulpanas. Pusę metų mokiausi, skaičiau vaikiškus laikraščius, vėliau išklausiau dar vieną kursą, kad geriau mokėčiau. Tuo pat metu mokiau mergaites groti fortepijonu, o jos mane mokė hebrajų kalbos.
Baigiantis susitikimui Bella Širin pasakė: “Turiu svajonę, kad jūs visi apsilankytumėte Izraelyje. Ir iš Izraelio Haifos mokyklos kadetai atvyks pas jus į svečius. Aš esu užtikrinta, aš pažadu, kad kai pas mane atvažiuos anūkė su savo vyru, mes būtinai ateisime jūsų aplankyti. Tada jis papasakos jums daug įdomaus apie Izraelio kariuomenę. Ir dar, reikia prisiminti, kad mokytis turite ne tam, kad gautumėte geresnį pažymį, bet tam, kad žinotumėte. Kiekvienas iš jūsų esate talentingas, ir žinau, kad išsirinksite savo gyvenimo kelią, mokėsite ginti Lietuvą ir tapsite geresne Lietuvos ateitimi, aš tikiu jumis.”
Nuotraukos: dienraščio „Kauno diena“ ir iš asmeninio archyvo.